Karijos mergelės.
Atbėgau iš ryto
Aš nuogas
Be sąžinės
Jos graužaties.

Nekonfliktuojantis santykis
Su tikrove
Labiau
Suponuoja konfliktą
Su pačiu savimi.

Dačiūnų lietingasis rytas -
Cikadų trankviliantinė serenada
Stiklas alaus -
Žydi Obeliai,
Praeivių bažnyčia.
Naminis gyvūnas kartu su banda
Žolę šienauja.

Juodas raumeningas šuo,
Plaikstomas nerimasties
Vakare ir naktį, paliekant kvapą,
Tyliai, čiuženant dūlstantiems lapams,
Suka, sukant ratus tarp žolynų
Liepą.
(Šlapias Justino V. memorialas).
(Mano pėdos slysta nuo palikimo).

Kerpės
Į šiaurę,
Aš į pietus.
Vis rečiau
Pagalvoju,
Ką pasakyti
Išeinant.
Kerpės į šiaurę.

Po ledu,
Po ledu.
Žuvys daužos
Į saulę.
Žuvys.

Atmenu varnas
Vilnelės prieblandoj
Bernardinų kapines
Su išvirtusiais paminklais,
Kryžiais, medine tvora,
Kunigo, klebono propriété privé.

Mėnulio pilnatis
Praryja planetas
Ištisus žvaigždynus
Minkštu garsu
Pažymėdamas kranto liniją,
Tekėdamas per pievos lygumą.

Ryto rasoj
Trys vyšnios prisirpo,
Per klyksmą subiro.

Driekiasi raudonas,
It šermukšnis, svaigus rytas.
Kurs krinta ant žemės
Versdamas rasos lašelius
Į serbentą.

Dvi kulkos
Du paukščiai čiulbėjo,
Dvi kulkos
Du paukščiai
Praskriejo.

Klanas báltu mėlynoje jūroje,
Baltų plunksnų jūroje.
Vakarop, prigesus saulės spinduliams,
Klykia žuvėdros.

Ilgesy nurimęs rymo vandeny
Manasis vaizdas.

Įstabus žvilgsnis
Ir briedį nudobė!

Brauksiu samaną gelsvą
Akių patinimais.
Būsiu daug medžių
Mėnulio kalne.
Su pelkėmis, vabalais ir moskitais.
Rytojaus sapne, bėgsiu aplink
Tuno ežerą, plaikstomas nerimasties
Su akių patinimais.

Tyliai tyliai netikėtis nebylių.
Švelniai tarp nuogo tirpsta,
Iš lėto krinta krinta saulė Patagonijos -
Kyliais irsta nuo krantų,
Tyliai irsta nuo kranto.
Šiurenant nendrėms tarp ausų,
Švelniai tarp nuogo kūno į.
Vandens kvapas rūku oran
Ir irklais gyvenimu nuo sausumų.
Link Patagonijos, link spindulių
Drovumas šiąnakt, geismų rytojus.

Samanomis apkamšytas dvaras miške.
Miškas apkamšytas dvarais bestogiais,
Inkilais kiaurais, žaliai nudažytais
Pelėsio.

Liudas Vasaris darganą rytą,
Pavasario rytą drimbant varškės
gabalais,
Po sniego kemsynais ieško spindesių.
Liudo Vasario darganą rytą
Liūdnosios akys atsispindi
šerkšne.

Du sėdi prie jūros, apsisiautę togomis,
Įsmigusio smėlio sporomis.
Jų žvilgsniai į šiaurę ir vakarus,
Emigrantų beieškant tarp kopų.
Tarp pušies ir eglės kiškis prašoko.
Senai audra buvo praūžus.
Du sėdi, svajoja atokaitoj,
Atsakymo ieškodami tarp kiškio akių.

Čia aš ir su savim.
Praeitą vasaros šeštadienį
Žaidžiau sausu baltu vynu,
Žiūrėdamas į žydrąsias alyvas.
Šiandien ir dabar stebiu,
Stebiu save be balto ir sauso.
Visos gatvės lietaus paplautos
Baltų žiedų.
Alyvų baltų žieduos paskendusios.
Jau vakar žaidžiau ir stengiuos dabar,
Žiūrėt į save raudonojo vyno fone.

Raudono nublukusio tinko bažnyčia,
Variniai nublizginti kupolai,
Laikantys tuos pačius išraitytus kryžius.
Tie patys kryžiai primena kaskart dangų,
Mįslingą, nešventą, bet stebuklingą.
Išraityti vingriomis formomis lyg
Vynuogių kekšės, sumestos į orą,
Paliktos kabot, pūt.

Šiaurės gotikos bažnyčių choras,
Laukinis pamišimas.
Sūrūs skandinavų vandenys pjudo
krantines.
Gerklės, galandamos priešrytinių mišių,
Baltos, su raudonai ornamentuotais raštais,
Taip pat ir togos su bulėmis pakraščiais.
Senas tarp senų
Gyventojų išpažintį deklamavo.
Choras pjudė senas skandinavų navas,
Raštuotas golgotom.

Nuodija sielą kūno malonumais,
Ir neklausk kam jie neša gėles,
Ir tau jie atneš tų pačių
(Pridėtinės vertės) padės ties kapo
Lenta,
Iškalta marmurine lenta.
Karalius mirė - tegyvuoja taika
Tarp islamo ir Kristaus palikuonių,
Konstantino vaikų, išpažinėjų rekrūtų.

Trapi Magdalietė dievobaimingu
Žvilgsniu
Nuščiuvusiom akim satyrą išvydo
Vakarop, rūkų rūkuos, staiga ir nelauktai.
Įširdo žaibas.
Nuvilnijo rezonansu geidulingu per jauną
Pievą.
Prismeigė ties ąžuolu bučiuot
Sudurstytą rožančių.

Surogatinė namų idilė
Sukurta šventos ramybės
Su daug stalčių
Mažajam kambary,
Su lova, stalu ir veidrodžiu
Dar langu į dangų.
Vakare su, už sienos, kaimynu.
Plaukia vaizdas
Pro kamino plyšį
Iš akių gilumos.

Įtrūkinėjusio veido fragmentai,
Atsispindi nuvažiuojančio
Troleibuso langas.

Aš kalbu prancūziškai.
Ne, tu nekalbi prancūziškai,
Tu vaikštai kur nori,
Nes esi katinas.
O aš skraidau aplink Saulę,
Nes esu Jupiteris ir
Žinau savo vietą.

Atmerk akis ar akį
Į tamsų dangų, mintį blaivią,
Į skaidrią ašarą.
Per skruostą varvant
Sugalvok geresnio, gudresnio,
Apgauk save ir savo protą,
Paimk į ranką nebaigto siūti rūbo,
Ranka rankyk, kaip duoną kankink.
Guliu žiūrėdamas į dangų, plačiai pro
Ašaras
Paukštį.

Tik kartą esti Dievo baimės.
Vedliai avių, karvašūdžio kruopos,
Didingi ir orūs, it sostuos sėdėtų
Krapštydami nosį parietus į orą,
Pikti ir liūdni, keturių vėjų vėtomi.
Kartą tik esti maži lyg vaikai.

Didysis Jėzaus kalnas
Atspindėdavo mažą miesto panoramą,
Su kriušusiais namais, bokštais,
Jūros akmenėliais, mažo vaiko spardomais.

Viduržemio jūros vanduo,
Dangus Ispanijos žemės,
Kamuoliai supinti iš spyglių,
Išmesti, nereikalingi kaulai.
Žygeiviai - maurai
Atodūsiu prabyla.

Gieda grigališkasis choralas.
Priešaky – bokso ringas.
Raudonos ir juodos pirštinės
Šmižinėja veido rievėmis.
Praslysta ir vėl nukrypsta ausis.
Grigališkasis choralas...
Lūpos lieja graudžius garsus,
Raudonas vynas gerklę džiovina –
Vandens nebėra.
Mažoji upė sraunia vaga slysta
Nuo didžiojo trampo.
Jos dūžis garsesnis nei mano širdies.
Plaka, teškia sumišęs su ta pačia medžiaga
Širdies ritmas tyliai ramiai plevena.
Drugelis vakarop prigęsta,
Tartum žvakė
Tirpdant paskutinį vašką,
Kurs virsta krauju, kraujas vynu.
Ant stalo taip pat tyliai besibaigiantis
kraujas,
Kurs gerklę džiovina,
Ir žvakė...
Atrodo gyvenimas ilgas, kupinas jėgų ir
juoko.
Priešaky bokso ringas, pasruvęs vynu.
Raudonosios ir juodos juostos puošia
Manąjį guolį, nes vynas jau baigės.
Ir žvakė sutirpo, sustingo
Manoji širdis.

Kandeliabrai užgeso,
Fojė įsitvyrojo tyla.
Visi patraukė į Golgotą.
Hedonistiniai jausmai
Taip pat...

Tu vis brauki ašaras nuo skruostų,
Aš dovanoju gėles ir šypsausi, -
Kelionė ilga ledo lytimis sraunia upe.
Kaukazo kalnai ir viskio butelys.
Tu vis šluostai dulkes nuo seno
Laikrodžio,
Aš dainuoju išsišiepęs į dangų,
Skardžiu balsu dievams negirdint.
Masturbuojama palaima
Iš tavo lūpų, tavųjų akių.

Sena bjauri paštininkė
Į vežimėlį, o gal į seną
Šlavėją žiūrėjo. –
Kiekvieną žiemos šaltą rytą
Senas sizifas į kalną vežimą
Rideno.
Suklibęs, sutinęs šiukšlių
Vežimas.

Atnašos mirusiesiems,
Lapai po kojom
Nuo kalno ant kito kalno,
Nuo debesies prie kito
Keldamas raudono vyno tostą
Saulės spinduliams
Susmuko ir moterų pulkas.
Nuodėmingi darbai, dėmėtas popierius,
Nuodėmingi pakritę kūneliai.

Atsimeni, ką vakar man sakei,
Kai dangus per ežį lipo?
Lijo, prilijo, viskas nuskendo,
Nuskendo, nugrimzdo
Su vilko dantimis ir kaulais,
Kaulais, panašiais į mano dantis,
Dantis, kuriais perkandau tylą.

Blakstienos
Juodos blakstienos,
Tamsesnės už naktį.
Lyg šukos
Užkloja akis.

Sudrausminkit save ir apieškokit.
Neieškokit po pagalvėm galvų,
Uždengtų papuošimais,
Kurie sukas tik naktį.
Bet man tas pats –
Nežinau ir žmonių šių
nepažįstu.

Laukiu smūgio, kad nutrauktų,
Ištaškytų, išblaškytų
Mano smūgio galvą.

Melancholijai ant sparno
Sukasi nesąmonės kvailiai -
Ant kaulo kaulų
Kaului lūžus.
Jaučiasi kalta -
Kalta ar kaltas
Vaikystės prarasta klasta,
Ausų galva,
Barzda akių barzdotų.

Aš, omfališkasis grūdas,
Raudonai balto himatijaus fone,
Parklupęs ant kelių prisimenu
Mirtį.
Praradęs viltį, vis ieškau dvasinės šios
Pagavos nurimti.
Tie kliedesiai gyvena tik numirę,
Neduoda atsako į klausimą,
Iškeltą beprasmybės.
Ilgai tai tęsis, nesu numatęs
Atsakyti į sau pateiktus
Iš anksto žinančius atsakymus.
Gyvensiu ir numirsiu ant tų mažų
Bevardžių rankų.

Aplinka man kurti
Ir medžiai,
Kurti su paukščiais,
Skrenda pavėjui.
Akimirkos ilgos ir tylios,
Nematant
Negirdint
Neliečiant.

Juodos šakos pašvaistės ieškos,
Kai nuo medžių kris lapai žali.
Marso rievės trupės
Ant briaunuotų žolės lapų.
Žolė po žeme, garmėja į juodą,
Spengimas ausy, baltoje
Medžių rasą jaučiu varvant.
Traukos nebėra, kaip dūmas.

Girtas somnambuliškas vėjas ir tas
Išvaikė vaiko svajones.
Akvariumo dugne ir žuvys ne be tos.
Žiūriu pro pirštus
Į lengvą debesio malūną.

Nežinau kur eiti - į akmenį?
Į akmenį žila galva lįsti
Ir nieko jau daugiau nebematyti.
Žinau, greitai baigsis,
Ko ieškojau.
Atradęs, pamesiu. Jei paklysiu,
Būsim mandrūs, mandrūs
Ir sumanūs -
Viską sudaužysim,
Viską sudaužysim.

Pilnas dubuo pelenų
Marmuriniam sapne
Su drugelio sparnais.
Jie iš tų, kurie greta svaido auksą
Į tuos, kurie toli nuo vandenų
Su bičių ir paukščio sparnais,
Nilo krante, gerklais pravertais.
Skardžiu aidu atidunda
Piligrimų minia. Jie ten,
Kur mūsų nebėr.

Mažom rankom aš paėmiau
Duoną.
Pro iškeltos duonos riekę
Aukštai
Žiūrėjau į dangų pro skylę,
Prakąstą dantų.

Šiandien pykčio nereikia,
Nereikia muzikos, nuotraukų.
Ateik, parodysiu namą,
Kuriame numirsim.

O gi kas bebūtų iš tikrųjų nieko ir nebūtų.
Saulė leidos, bangos į jūrą nuo
silpnapročių,
Gi niekas ir negimė, ar gimė iš jūros
putos...
Mėnulis ir kelią parodys, ir saulei
prabudus.
Nekalsi ir plieno, kol karštas jis bus,
Nelenksi ir liepos, kol jaunas gi daigas.
Visi ištvermingi ir dievui pakantūs,
Kol saulė jiems šviečia nūnai, pakančiai.
Ir tebūnie visi išsišiepę klounados
Orkestro
Lyg dvylika brolių prie stalo išvien
Susijuosę.
Eini išsišiepęs lyg briedis per sniegą
Mąsliu žvilgsniu į zoofilišką Nieką.
Žvilgsnis į nieką, į nieką aplink
Ir blaiva nuo minčių apie nieką.
Mana eucharistija jau užbaigta. Gi.

Sudrumst šį trapų žemės šerkšną
Nusišlapinant prie kelmo.
Madrido naktį drėgną
Kriokiant miestui.
Stiklas absento - tu jau Buda.
Sniego tyloje
Piligrimas rymo.

Koplyčia šventojo Pranciškaus
Šventoji koplyčia
Nuklupsčiuota,
Legendomis ir mitais nulinčiuota.
Ji stūkso Kaprio saloje vienutė
Už tas pačias skriaudas
Dėl ko ir buvo vainikuota.

Irštvoje višta pasislėpus
Peri kiaušinį po gaidžio iškamša.
Žvilgsnis speigo drėbtas
Fiksuoja tik tai, kas po šuns lieka.

Pro žilą plauką
Spindulio praskeltą
Pakilo paukščiai
Palikę lizdą.
Nukrito nuo galvos
Karūna
Į drėgną žemę.

Nukrito nuriedėjo
Adomo
Atomo gal Niutono,
Gal mano
Niekas nežino -
Beribė naktis.

Užslopinta žvėries nerimąstis
Slypėjo kiekviename žvilgsnyje.
Instinktas žudyti drąskyti
Privilegijos priedermė
Nežabojant laisvės pojūčio.

Nedažyk durų
Tegu jos.
Mat, primins atsiminimus
Apie duris
Kada norėjai jas dažyt
Mat laiko,
Jom dažyt dar bus
Nenusimink
Mat jos tik durys.